Vakarams

Kai rytais atsikeliame ir mane apglebia tvirtos, meilės pilnos ir žinoma įsivaizduojamos rankos, aš šypsausi. Pakylu iš lovos, dar truputi pasimaivau ir ryto prietemoje  bandau  lyg tarp kitko pademonstruoti savo nuogą kūną, laikantį krūvą šūdo. Dar akimirka prisiglausti ir pasitrinti, priversti pajausti, mano švelnią odą,  slepiančią purvinas mintis. Mano stiprios, meilės pilnos meilės rankos man šypsos, šalčiu.  Kažkada, mano malonumui sukurta tikros meilės iliuzija taip įsismarkavo, kad ir dabar bijau ją paleisti.

Palikusi rytą už sienos, stoviu prieš veidrodį.  Čia. Ko niekas nemato. Susikūprinusį siluetą, suglebusias krūtis; tuščią ir pilką veidą; kojas, kurios vos nulaiko mintis ir klumpa; juodus paakius ir gyvybės netekusias akis. Tai yra negražus žmogus. Toks tuščias, kad net entuziasmo ar energijos pykčiui, pagiežai ar tiesiog nevilčiai nebėra.
Nebėra tos stangrios odos, atlaikančios visus piktus žodžius. Rankų, nustumiančių klišes ir kitų brukamus rėmus. Šypsenos, už kuria mylėtas buvo šis žmogus.

Dabar čia liko tik kūnas. Kuris kekvieną rytą. lyg tarp kitko, stengiasi nuogas pasimaivyti, kad nuvytų kitiems kylantį įtarimą, kad viduje jau senai nieko nėra.

Ties.

Ištrynusi praeitį vėl sugrįžtu.
Galbūt neatsigindama akmenų, kuriais ji karts nuo karto apmėto.
Sugrįžtu sau.  Nes pamiršau, kaip galvoti. Rašyti. Kvepuoti.  Gyventi.

Tokiais rytais, kai prabudusi tamsiuose namuose, voliojuosi naujoje dienoje. Kai niekas nemato,  o demonai  prarėkia mano mintis, aš iš naujo išverkiu save ir bandau pastatyti iš naujo. Gražią, laimingą ir mylinčią.
Išlindusi iš siaubo pasakų miško ir vėl įkvėpusi šviesaus oro. Sugriuvau.
Kai atstatai skausmo pilną krutinę pasauliui, ir tvirtai žengdamas žingsius tamsoje išnyri į šviesą, norisi, jog ta kelionė nebūtų pasibaigusi. Pamatai, jog nebuvo dėl ko kovoti.  Esi tas pats bedievis, grįžęs ten pat, iš kur atėjai.

Ir čia, tarp bepročių, gyvenančių tamsoje, bekovodama su vėjo malūnais, esu piktas žmogus, kurio neįmanoma mylėti.
Kai vienatvė  graužia akis, kai supranti, jog į šią aklavietę įstūmei pats save, kai vis garsiau šauki, suprasdamas, kad iš to, ką palikai, jau nieko nebeliko. Gailiesi tos dienos,  kai mano žydrosios akys pagavo mane, šokant į savo  lemtį.