Ties.
Ištrynusi praeitį vėl sugrįžtu.
Galbūt neatsigindama akmenų, kuriais ji karts nuo karto apmėto.
Sugrįžtu sau. Nes pamiršau, kaip galvoti. Rašyti. Kvepuoti. Gyventi.
Tokiais rytais, kai prabudusi tamsiuose namuose, voliojuosi naujoje dienoje. Kai niekas nemato, o demonai prarėkia mano mintis, aš iš naujo išverkiu save ir bandau pastatyti iš naujo. Gražią, laimingą ir mylinčią.
Išlindusi iš siaubo pasakų miško ir vėl įkvėpusi šviesaus oro. Sugriuvau.
Kai atstatai skausmo pilną krutinę pasauliui, ir tvirtai žengdamas žingsius tamsoje išnyri į šviesą, norisi, jog ta kelionė nebūtų pasibaigusi. Pamatai, jog nebuvo dėl ko kovoti. Esi tas pats bedievis, grįžęs ten pat, iš kur atėjai.
Ir čia, tarp bepročių, gyvenančių tamsoje, bekovodama su vėjo malūnais, esu piktas žmogus, kurio neįmanoma mylėti.
Kai vienatvė graužia akis, kai supranti, jog į šią aklavietę įstūmei pats save, kai vis garsiau šauki, suprasdamas, kad iš to, ką palikai, jau nieko nebeliko. Gailiesi tos dienos, kai mano žydrosios akys pagavo mane, šokant į savo lemtį.
