Vakarams
Kai rytais atsikeliame ir mane apglebia tvirtos, meilės pilnos ir žinoma įsivaizduojamos rankos, aš šypsausi. Pakylu iš lovos, dar truputi pasimaivau ir ryto prietemoje bandau lyg tarp kitko pademonstruoti savo nuogą kūną, laikantį krūvą šūdo. Dar akimirka prisiglausti ir pasitrinti, priversti pajausti, mano švelnią odą, slepiančią purvinas mintis. Mano stiprios, meilės pilnos meilės rankos man šypsos, šalčiu. Kažkada, mano malonumui sukurta tikros meilės iliuzija taip įsismarkavo, kad ir dabar bijau ją paleisti.
Palikusi rytą už sienos, stoviu prieš veidrodį. Čia. Ko niekas nemato. Susikūprinusį siluetą, suglebusias krūtis; tuščią ir pilką veidą; kojas, kurios vos nulaiko mintis ir klumpa; juodus paakius ir gyvybės netekusias akis. Tai yra negražus žmogus. Toks tuščias, kad net entuziasmo ar energijos pykčiui, pagiežai ar tiesiog nevilčiai nebėra.
Nebėra tos stangrios odos, atlaikančios visus piktus žodžius. Rankų, nustumiančių klišes ir kitų brukamus rėmus. Šypsenos, už kuria mylėtas buvo šis žmogus.
Dabar čia liko tik kūnas. Kuris kekvieną rytą. lyg tarp kitko, stengiasi nuogas pasimaivyti, kad nuvytų kitiems kylantį įtarimą, kad viduje jau senai nieko nėra.
